KARMOS JOGA AŠRAME

Karmos joga – kelias į dvasinį augimą per nesavanaudišką veiklą

Karmos joga - tai nesavanaudiški veiksmai, kuriuos jogas atlieka su tyra intencija, be prisirišimo prie rezultato. Mai Ram jogos mokyme, karmos jogos praktika skatina savęs pažinimą per tarnystę. Ašrame ši praktika tampa natūraliu būdu ugdyti nuolankumą, atsidavimą per veiksmus, skatinančius nesavanaudišką veikimą kitų labui. Išorinis veiksmas tampa vidine meditacija, o nesavanaudiškumas padeda dvasiniame augime.

Kas yra karmos joga?

Karmos joga (sanskr. कर्म योग karma yoga) – tai nesavanaudiška veikla, siekiant dvasinio augimo ir sąmoningumo. 

Karmos joga (karma yoga), tai vienas iš keturių klasikinės jogos kelių, kuris remiasi nesavanaudišku veikimu, be prisirišimo prie asmeninių veiklos rezultatų (kiti keliai yra: Džnana joga, Bhakti joga, Radža joga. Jie yra nurodomi senovės tekstuose, ypač Bhagavadgytoje). Karmos joga moko, kad kiekvienas žmogaus veiksmas gali tapti jogos praktika, jeigu jis atliekamas be egoistinio lūkesčio, nesiekiant asmeninės naudos. Ašrame žmonės atlieka nesavanaudišką veiklą (Seva) ne dėl asmeninės naudos, o dėl bendros ašramo ir bendruomenės gerovės. Žmonės nesitiki jokio atlygio ar įvertinimo. Tai suteikia vidinę ramybę, padeda atsikratyti egoizmo, godumo, nes skatina veikti su meile dėl aukštesnių vertybių ir platesnio suvokimo, bei išlikti laisvam kiekviename žingsnyje.

Karmos jogos ištakos prasideda senovės Rigvedoje, kurioje pabrėžiama prigimtinė pareiga (dharma) ir veiksmo svarba žmogaus dvasiniame gyvenime. Dharmos samprata susijusi su kosmine tvarka, kurią palaiko teisingas veikimas. Upanišadose 800-500 m. pr. Kr. yra aiškinama apie karmos dėsnį, kad kiekvienas veiksmas sukuria pasekmes, kurios lemia žmogaus ateitį ir reinkarnacijos ciklą. Žmogaus geri darbai veda į šviesą, o blogi darbai į tamsą. Bhagavadgyta (IV-III a. pr. Kr.) sako atlikt savo pareigą be troškimo gauti jos vaisių ir tas žmogus, kuris atlieka savo darbą be prisirišimo, jis iš tikrųjų yra jogas. 

Karmos jogos kilmė kilo iš gilios dvasinės jogos tradicijos ir per tūkstantmečius evoliucionavo kaip dvasinio augimo elementas, pabrėžiantis nesavanaudišką veikimą ir vidinę laisvę. Ši praktika yra svarbi tiek asmeniniame dvasiniame tobulėjime, tiek kasdieniniam gyvenime siekiant vidinės ramybės.

Karmos jogos filosofija ir principai

Karmos joga, tai dvasinio augimo kelias, grindžiamas sąmoningumu, nesavanaudišku veikimu, darbu. Ši praktika yra paremta jogos filosofija ir yra būdas įgyvendinti prigimtinę pareigą, dharmą. Jos principai yra veikti ne dėl asmeninės naudos, o dėl bendros gerovės; atsisakyti egoistinio siekio gauti materialinę naudą arba pripažinimą; atlikti nesavanaudišką tarnystę, kuri ugdo nuolankumą, atsidavimą, vidinę ramybę (žmogus siekia padėti kitam be jokio lūkesčio, kad jis atsilygins ar pripažins jo pastangas); veiklos rezulatas nėra žmonių kontrolėje, nes jis priklauso nuo daugybės veiksnių, įskaitant karmos dėsnį, tad karmos joga suteikia vidinę laisvę ir padeda išlikti ramybėje nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių; kiekvienas žmogus turi savo prigimtinę pareigą, kurią turėtų atlikti sąmoningai ir atsakingai. Žmogus savo darbe deda pastangas, ne dėl atlygio ar pripažinimo, o todėl, kad tai yra jo pareiga. Jis pasirenka veiksmus, kurie yra teisingi ir naudingi ne tik sau, bet ir kitiems. Jis išlieka visiškai ramus neskirstydamas darbus į malonius ir nemalonius. Jis priima gyvenimo situacijas kaip mokymosi procesą, be nusivylimo ir prisirišimo, todėl kiekviena gyvenimo akimirka jam tampa jogos praktika.

Karmos joga ašrame

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame žmonės dažnai susiduria su stresu, skubėjimu ir išoriniu spaudimu, ašramas suteikia galimybę atsigauti, sustoti, pabūti ramybėje, pasisemti dvasinės išminties, giliau pažvelgti į savo gyvenimo tikslus. Čia visada žmogus gali prisiliesti prie dvasinių praktikų, atrasti ramybę ir susitelkimą. Suvokdami ašramo svarbą savo gyvenime žmonės nesavanaudiška veikla padeda prižiūrėti ašramą. Ašramas yra palanki vieta mokytis atsidavimo ir tarnystės. Karmos joga ašrame moko, kad dvasinis augimas vyksta ne tik per meditaciją ir asmeninę dvasinę praktiką, bet ir per kasdienius veiksmus, atliekant juos su meile, sąmoningumu ir atsidavimu.

Karmos jogos nauda

Karmos joga (karma yoga) šiuo metu yra ypač aktuali praktika, nes žmonės  kupini greito tempo, nuolat siekia gauti rezultatą dėl asmeninės naudos. Žmogui reikia būti sėkmingam, produktyviam nuolat tobulėti, todėl jis patiria stresą ir nerimą. Karmos jogos praktika mokina veikti be prisirišimo prie rezultato, susitelkti į patį procesą, todėl per karmos jogos praktiką, žmogus išmoksta dirbti ir gyventi su vidine ramybe. Jis gali veikti be perdegimo, patirti mažiau nusivylimo, nes išmoksta priimti tai, kad viskas vyksta pagal aukštesnę tvarką. 

Žmogus dirba ir veikia ne dėl baimės ar siekio įrodyti savo vertę, o dėl pačios veiklos ir jos naudos kitiems. Sąmoninga, nesavanaudiška veikla ir tarnystė, pagalba kitiems, stiprina vidinę pilnatvę ir empatiją, didina sąmoningumą ir streso valdymą. 

Žmogaus egoizmas silpnėja, o vietoj jo atsiranda daugiau bendruomeniškumo. Praktikuodamas karmos jogą žmogus vis mažiau sureikšmina save. Karmos joga mokina, kad darbas, veikla gali būti dvasine praktika jei ji atliekama sąmoningai, nes visi materialiniai tikslai nėra blogi jeigu jie nesukelia prisirišimo ir godumo. Visos problemos kyla iš godumo ir egoizmo, ir trumparegiško veikimo, nesugebėjimo suderinti materialius siekius su dvasinėm vertybėm. Kiekviena veikla be egoistinio intereso skatina ilgalaikį gėrį visai žmonijai, todėl labai svarbu mokintis veikti su gerumu, sąžiningumu kasdieninėse situacijose. Karmos 

jogos praktika šiuolaikiniam gyvenime žmogui padeda atsikratyti streso dėl rezultato, atrasti prasmę kasdieninėj veikloj, ugdyti vidinę laisvę ir atrasti pusiausvyrą tarp materialaus ir dvasinio gyvenimo. Svarbu suprasti, kad keistis per sąmoningą veikimą kyla iš dvasinės brandos, o ne savanaudiškų tikslų.

Tarnystės ir dvasinio augimo ryšys

Tarnystė ir atsidavimas ašrame skatina pasiaukojimą kitiems ir aukštesniam tikslui. Jogas mokosi atlikti veiksmus be asmeninės naudos siekimo, ar savanaudiškumo, siekdamas gero kitų labui arba atsidėkodamas Visatai ir Kūrėjui. Jogos praktikas stengiasi priimti viską, kas ateina su ramybe ir sąmoningumu. Nesavanaudiška tarnystė yra būdas išsilaisvinti nuo prisirišimų, apvalyti ego, ugdyti nuolankumą, kantrybę, atsidavimą ir kitas savybes, padedančias siekti jogos tikslą. Savęs pažinimas per veiksmą yra labai svarbi jogos praktikos dalis, per kurią žmogus išreiškia sąmoningumą ir vienybę su Visata. 

Tarnystė yra pats svarbiausias karmos jogos aspektas. Nesavanaudiška veikla grynina protą, atitraukia nuo egoizmo ir prisirišimo. Veikdamas su atsidavimu žmogus patiria vidinį lengvumą ir tikrą dvasinį džiaugsmą. Kada žmogus veikia ne tam, kad gauti pripažinimą ir materialinį atlygį, bet veikia dėl pačios tarnystės, jo veiksmai tampa laisvi nuo ego, o tai kelias į išsilaisvinimą. Dauguma žmonių veikia su užslėptais motyvais, veikia kad gauti kažką mainais, pvz.: pinigus, pripažinimą, pagarbą ir t.t. Kai jogas nuoširdžiai tarnauja, jis išmoksta paleisti kontroles, statuso, asmeninės svarbos ir kitų egoistinių motyvų. Veikti be lūkesčio, be grąžos, tai dvasinė praktika. Per tarnystę žmogus patiria vienybę su gyvenimu ir žmonėmis. Tikras jogas veikia taip, lyg pats Dievas būtų jo darbdavys, nesvarbu ar jis kepa duoną, ar vadovauja versle, ar valstybei, ir t.t. Jis mato dieviškumą kiekviename veiksme. Tai tikra jogos praktika, vedanti į aukštesnę sąmoningą būseną.